Istorija

Istorija > Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas

Apšvietos idėjų sklaida ir poveikis Lietuvos visuomenei

Apšvieta buvo idėjinis ir kultūrinis reiškinys, XVIII amžiuje apėmęs Europą ir jos kolonijas kartu su Šiaurės ir Pietų Amerikomis bei trukęs iki XIX amžiaus. Šis terminas taip pat vartojamas nusakyti epochai, kai ir užgimė šis visą Europą persmelkęs idėjinis sąjūdis, todėl vietoje „XVIII amžius“ termino dažnai vartojamas pavadinimas „Apšvietos epocha“.
Apšvieta taip pat reiškia intelektualinį sukrėtimą, kurį patyrė XVIII amžiaus Europa. Jis turėjo daug bendrų bruožų, liudijančių apie vieningas idėjines šio reiškinio ištakas, tačiau kai kurios tendencijos ir fenomenai, susiję su visą kontinentą apėmusia Apšvietos dvasia, turėjo ir savitų bruožų, būdingų tam tikrai valstybei ar tautai ir jos kultūrai. Taigi galima kalbėti apie konkrečią Apšvietą, pvz., prancūzišką, vokišką, anglišką, šveicarišką, lenkišką ar lietuvišką. Kalbant apie europietiškos Apšvietos chronologines ribas, ji iš esmės tiesiog tapatinama su XVIII amžiumi, kartais nurodant jos ribines datas: 1688–1789 m., t. y. šimtmetis tarp Anglijos „šlovingosios“ ir Prancūzijos revoliucijų. Tuo tarpu įvairios „tautinės“ Apšvietos turi savo skirtingas periodizacijas, kurios dažniausiai šio reiškinio pradžią kiek pavėlina, o pabaigą nukelia į XIX amžiaus pradžią.
Apšvieta, aistringai iškėlusi žmogaus vietos pasaulyje problemą ir visuomenės funkcionavimo būdus, ją suvokė kaip labai svarbų pasaulėžiūrinį klausimą, kuris ir buvo tapęs diskusijų objektu. Įvairiausių svarstymų objektu tapo žmogaus protas, kuris buvo suvokiamas kaip pagrindinis instrumentas, padedantis žmogui atrasti ir įvaldyti racionaliai sutvarkytą pasaulį, leidžiantis pažinti gamtos dėsnius, pajungti gamtą sau ir pasiekti laimę. Buvo pripažįstamos kaip svarbios tokios vertybės: nauda, žinojimas, laimė, laisvė, žmogiškumas, jausmingumas, edukacija, tobulumas, tolerancija, nuosavybė, pažanga.
Apšvietos epocha – tai laikotarpis, kai ypač susidomėta mokslais, menais ir literatūra. Esminiu veiksniu tapo vis didesnę reikšmę įgaunanti prancūzų kalba, kuri ne tik perėmė lotynų kalbos kaip Europos mokslinių bendruomenių „organono“ funkciją, bet ir tapo visų išsilavinusių Europos visuomenės sluoksnių kalba, palengvinančia keitimąsi informacija ir suteikiančia galimybę domėtis bendra lektūra bei perimti gyvenimo papročius. Prancūzų kalba, tapusi vienu iš Prancūzijos kultūrinės ekspansijos elementų, stipriai integravo europietišką Apšvietą, o pati Prancūzija per visą XVIII amžių išliko mados ir kultūros pavyzdžiu.
Apšvieta Lietuvoje glaudžiai siejosi su lenkiškos Apšvietos specifika. Europos kontekste ji visų pirma skyrėsi savo idėjine kilme. Katalikų bažnyčia, turėjusi savo rankose kultūrinį monopolį, buvo toji socialinė terpė, kur prasidėjo Apšvietos procesai. Taip Lietuvoje užgimė katalikiškos Apšvietos variantas, turėjęs nemažai bendrų bruožų su Vidurio Europos regiono kraštais. Vienas esmingiausių lietuviškos ir lenkiškos Apšvietos bruožų – tai politinių klausimų kėlimas, atsižvelgiant labiau į bajorų Respublikos pavyzdį, o ne į demokratinės monarchijos principais valdomos visuomenės modelį. Kitas specifinis elementas-tai ypač gili krizė, kurioje buvo atsidūrusi Abiejų Tautų Respublika, ir vėlesnių modernizacijos procesų dinamika.
Lyginant su Europa, Apšvieta Lietuvą ir Lenkiją pasiekė kiek pavėlavusi. Pirmieji Apšvietos ženklai Lenkijoje ėmė ryškėti apie 1730 metus, o Lietuvoje jie pasirodė dešimtmečiu vėliau. Iki 1764 metų Apšvietos procesai buvo glaudžiai susiję su saksų epochos kultūriniu periodu, kurį ženklino Baroko epochos saulėlydis ir sarmatiškosios ideologijos atšvaitai. Nuo 1764 metų Apšvietos epocha Lietuvoje ir Lenkijoje sutampa su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymu, tai iš esmės ir buvo brandžiausias naujų kultūrinių idėjų skleidimo ir jų recepcijos laikotarpis.
Apšvieta Lietuvoje brėžė naują žmogaus ir piliečio suvokimo perspektyvą. Lieka atviras klausimas dėl modernios lietuvių tautos užuomazgų formavimosi. Turint galvoje tai, kad europietiška Apšvieta paklojo pamatus bręsti ir augti šiuolaikinei visuomenei, derėtų atsižvelgti į šią svarbią aplinkybę, svarstant lietuviškos Apšvietos kontekstą. Viena svarbiausių jo dominančių buvo edukacinis nusiteikimas. XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje pradėtas kurti parapinių mokyklų tinklas ir jo edukacinis turinys išpureno dirvą tokiam iškiliam reiškiniui kaip Žemaičių kultūrinis sąjūdis, be kurio neįsivaizduojama XIX amžiaus Lietuvos kultūra. O ir pati lietuvių tauta tapo mokslinių interesų objektu. XIX amžiaus pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas išleido veikalą, kuriame pirmąkart iš Apšvietos antropologinių pozicijų buvo bandoma aptarti lietuvių tautos ir kalbos kilmę. Šie kultūriniai fenomenai liudijo edukacinės Apšvietos pergalę Lietuvoje.

Eligijus Raila

Istorija

Apšvietos idėjų sklaida ir poveikis Lietuvos visuomenei

Ar žinote, kad...